Prof. L. Gudaitis: „Daugelis knygų dingo kaip sapnas“

 
    Prieš trejetą metų Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonas Gudaitis padovanojo savai aukštajai mokyklai 90 pavadinimų XX a. antrosios pusės Lietuvos laikraščių ir žurnalų rinkinį, kuriam Universiteto vadovybė paskyrė atskirą kabinetą – skaityklą. Šie spaudiniai itin praverčia studentams humanitarams, rašantiems mokslinius darbus. Tuo profesorius nesitenkino ir šį rudenį pateikė antrą staigmeną – XX a. pirmosios pusės užsienio autorių vertimų į lietuvių kalbą kolekciją – per pusantro tūkstančio knygų. Dabar jos jau laukia savo tyrėjų platesniems ir įvairesniems mokslinės veiklos užmojams.
Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos direktorės Linos Bloveščiūnienės pokalbis su Lietuvos mokslo premijos laureatu, profesoriumi LEONU GUDAIČIU.
Kada pamėgote užsienio rašytojų kūrybą?
Bandysiu pasiaiškinti kuo aš čia nusidėjęs. Mes visi atkeliaujame iš vaikystės, tačiau turbūt ne kiekvienas ryžtasi į ją atsigręžti. Mano skurdžioje vaikystėje nebuvo nieko patrauklesnio kaip be atrankos skaityti nuotykinius, kriminalinius, erotinius, okultinius ir kitokio tipo romanus, skirtus ne mano amžiui, o žymiai vyresniems. Dar menkai suvoktų faktų ir reiškinių mišrainė neilgai išsilaikė atminty. Prisimenu gal tik keliolika antraščių. Taigi mano literatūriniame kelyje visą laiką tykojo duobė, kurią apeidavau iš tolo ar užpildydavau jau aiškesne lietuvių literatūros panorama.
Prieš šešerius metus ryžausi nusipirkti antikvariate krūvelę neblogai išlaikytų vaikystės dienų romanų ir ėmiau skaitinėti tai, ko jau į rankas nebeimdavau. Be jokių pašalinių paskatų atsigavo pirmykštė įtaiga. Ne viskas tose apšiurusiose ir suterliotose knygose buvo prasta, pigu, bulvariška. Ten buvo ir masinančių pasaulinės literatūros šedevrų.
Kaip sekėsi rinkti užsienio literatūros garsenybių vertimus į lietuvių kalbą?
Iš pradžių neblogai. Tada Vidmanto Staniulio knygyne gundė Vakarų Europos ir Amerikos literatūros klasika. Buvo galima įsigyti apsčiai jau gerai išverstų modernistinių rašytojų knygų. Bibliofilai smalsiai ieškojo dėžėse paslėptų vertenybių. Ir man buvo įdomu ten rasti kažką šviežia ir netikėta. Labiausiai skubėjau kaupti įvairiausių kultūros sričių ir literatūrinio palikimo veikalus. Toks kultūrinis judėjimas laikėsi gal trejetą metų. Staiga užsienio literatūros ėmė mažėti ir knygos brangti. Pajutau, kad tai ne atsitiktinis reiškinys – toliau gali būti dar blogiau. Netikėtumams buvau pasirengęs. Nors mano knygų lentynos buvo apypilnės, bet pritrūko poros metų reikšmingiausiems  leidiniams surasti ir įsigyti. Tada stvėriausi  knygų perpardavinėtojų talkos. Jeigu nebūčiau su prekeivomis įsileidęs į nuostolingus man finansinius sandėrius  knygomis ir nepavertęs jų mokslininko pareigos, pilietinės sąmonės ir žmogiško pakantumo išbandymais, tai daugelis iškiliausių veikalų būtų praslydę pro mano akis ir rankas. Dabar niekas nepastebėjo, kad tokių knygų jau nebėra – jos dingo kaip sapnas kartu su visa jaunąja karta, nemėgstančia turėti ryšių su praeitimi. Tik aš, kaip naivusis mano bičiulis don Kichotas, bandžiau išgelbėti ir išgelbėjau tai, kas buvo, bet nebebus. Man visai nesvarbu, kur knygos atsidurs, svarbiau, kad jos be prasmės nežūtų.
Kokias chronologines ribas apima Jūsų sukaupti vertimai?
Taikiausi į pusę epochos – nuo 1901 iki 1945 metų.  Tie vertimai netolygūs savo istorine ir kultūrine svarba, bet stengiausi iš jų ištraukti tai, kas įmanoma. Netikėčiausia, kad spaudos draudimo laikotarpis padovanojo keletą Amerikoje išleistų apsakymėlių, o daug vilčių teikęs vėlesnis tautinio atgimimo tarpsnis pašykštėjo verstinės kūrybos,  –  matyt, jau buvo ištuštėję knygų ištekliai. Užtat plačiausiai išsiskleidė Lietuvos Respublikos spaudos lobynas, kuris pademonstravo pasauliui savo kūrybines išgales, o jo likučiai po to ne vieną dešimtmetį gaivino tautą. Štai šiuose vandenyse ir plaukiojau nuo pradžios iki galo.
Kolekcijoje yra įvairių pasaulio tautų literatūros vertimų. Ar jos teminė apimtis platesnė?
Iškilo problema, ką verta pasilikti kaip iškilius kultūros reiškinius ir ką apeiti. Nuspręsta neriboti to, kas susiję su bendriausiais  mokslo ir studijų reikalais, filosofija, teologija, socialine sfera, medicina, menais, geografija, istorija, kelionėmis. Tačiau mano sudarytas abėcėlinis knygų sąrašas taip susimaišė su 45 – iomis ilgai siuntinėtomis į biblioteką  jų dėžėmis, kad ėmiau būgštauti, ar šitokiame chaose sueis galai su galais.
Netikėtai šovė mintis apie graikų genijų Hesiodą, gyvenusį VIII – VII a. pr. Kr.: jeigu jis davė mūsų universiteto moksliniam žurnalui antraštę „Darbai ir Dienos“, tai gal man pagelbės savo mokymu apie chaosą, pagal kurį „pamažu susidarė darnus pasaulis“.
Juokas juokais, o viskam reikėjo laiko: buvo pamažu sukalta daili spinta, susidarė galimybės sukrauti knygas, ir per bibliotekos elektroninį katalogą atsiskleidė darnus pasaulis, kuris dabar prezentuoja lentynose aštuoniolikos tautų kūrybą. Tai klasikinė, anglų, amerikiečių, vokiečių, austrų, norvegų, švedų, danų, prancūzų, italų, ispanų, rusų, lenkų, čekų, latvių, vengrų, suomių ir Indijos tautų literatūros.
Gal paminėtumėte ypatingesnes vertimų knygas?
Jūs matėte nemažai lentynose išrikiuotų foliantų. Visų nuomone, vertingiausi yra šeši vyskupo Juozapo Skvirecko išversti Šventojo Rašto tomai. Juos įspūdingai aptaisė oda knygrišys Leonas Panavas. Su mūsų Rektoriaus profesoriaus Zigmo Lydekos nurodymu visi jo tomai paženklinti Vytauto Didžiojo universiteto herbiniu antspaudu. Turime įvairaus tikėjimo biblijų, nemažai šventųjų gyvenimų, religinių apmąstymų ir žymiausių pasaulio teologų veikalų.
Mūsų universiteto filosofinę mintį tarpukariu atskleidžia penki originaliai spaustuvės užkonservuoti  profesoriaus Levo Karsavino „ Europos kultūros istorijos“ tomai, kelios studijos. Kažin ar kas matė 1918 metais Petrapilyje išleistus Karsavino veikalus „Katalikybė“ ir „Vidurinių amžių kultūra“. Įsidėmėtini Vokietijos užsienio reikalų ministro J. von Ribbentropo pareiškimai Europos šalių vyriausybėms 1940 metais. Visais laikais aktualus lytinis klausimas, todėl pateikta keliolika rečiausių profesoriaus Augusto Forelio ir kitų šios srities autoritetų knygų, iš kurių dvi unikalios.
Kokie bibliofiliniai atradimai slypi knygų lentynose?
Pirmiausia paminėtini trys ankstyviausi Kazio Binkio eiliuoti vertimai. Jų poligrafija nenusileidžia šiuolaikinei. Dvi knygas išleido „Niola“: R. Dehmel. Stebuklingoji paukštė, 1923; D. N. Mamin – Sibiriak. Pasaka apie atkaklųjį ožį, 1926; trečią – H. Hoffmann. Vaikai – vanagai, 1928 – Pribačio leidykla. Žinau, kad šią knygą turi tik Vilniaus universiteto biblioteka.
Pavyko surinkti kelis „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų vertimo variantus. Keturiolika nebaigtų tęstinių knygelių su T. Ž. inicialais 1913 – 1914 metais Rygoje išvertė Latvijos lietuvių žurnalistas A. Vronevskis, o pardavinėjo L. Jakavičius. Vėliau vienas šių pasakų rinkinys pasirodė Šiauliuose 1923 m.  (vertė B. Grigaitytė) ; kitas   –  Kaune 1939 m. (vertė J. Talmantas). Pastarasis 1945 metais buvo išleistas atskira knyga „Jūrininko Sindbado nuotykiai“ su įdomiomis T. Valiaus iliustracijomis, bet be sovietmečiu įtartinai išbraukto vertėjo pavardės. Apie 1965 metus Čikagoje išėjo nykus fotografuotinis knygos leidimas su skirtingomis to paties dailininko, jau emigranto, iliustracijomis be jokių leidybos nuorodų.
P. S. Kaupdamas ir tyrinėdamas vertimus, daugiausia rėmiausi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kontroliniais knygų sąrašais ir savo nuovoka. Pastebėjau, kad ir pati biblioteka neturi kai kurių svarbių literatūros knygų: H. Haggard. Marija (1939); M. Leblanc. Stebuklingasis akmuo (1939); E. Ph. Oppenheim. Šokėjos meilė  (1940); Th. M. Reid. Sutartis su velniu (1940); M. Radzevičiūtė. Našlaitės dalia (1940).
Dėkoju už pokalbį.
 
      
© VDU biblioteka, 2011
Svetainę tvarko Informacinių paslaugų sektorius                                  
Puslapis atnaujintas: 2015 11 24
K. Donelaičio g. 52, Kaunas LT-44244
Tel., faks.: (8~37)  327860
El. paštas: info@bibl.vdu.lt